Informacija apie VILNIAUS ORO UOSTO ORLAIVIŲ KILIMO IR TŪPIMO TAKO REKONSTRUKCIJĄ
pagrindinis / Įvairenybės Kliento įspūdis "Egiptas: laiko smiltys"

Kliento įspūdis "Egiptas: laiko smiltys"

Klientės Karolinos įspūdžiai grįžus iš Hurgados, Egipte.

 

"Keliavimas man – tarsi oras: negaliu ilgai nusėdėti vienoje vietoje, o jei kur nors užstringu ilgiau, rodosi, jog gyvenimas kankinamai sulėtėja. Keliones visada planuoju pati – visagalio Google pagalba randu pigiausius skrydžius, per couch surfing puslapius susirandu nemokamas nakvynes, ir pirmyn.

Vistik į Egiptą išsiruošiau kelionių agentūros pagalba: norėjosi kuo greičiau nors trumpam ištrūkti ir pamiršti rutiną, nebuvo laiko ilgoms paieškoms ir planavimui, be to, prisipažinsiu, tiesiog tingėjosi. Negana to, dėl darbų sūkurio negalėjau sau leisti ilgesnės, nei dešimties dienų kelionės, o pamatyti, kaip visada, norėjosi kuo daugiau. Taigi ilgai nedvejojusi išsirinkau vieną iš patrauklesnių pasiūlymų ir netrukus atsidūriau Egipte.

Nedidelis Hurgados miestukas – turistų Meka: pajūris čia užverstas viešbučiais ir barais, gatvėse knibžda suvenyrų parduotuvėlės, o naktiniai lubai vilioja beach party pasiūlymais. Puiku, to ir norėjau: plius trisdešimt laipsnių, kokteilių su spalvotais skėtukais ir nardymo Raudonojoje jūroje. Nieko rūpintis nereikia dėl viskas įskaičiuota principo, todėl rūpesčius palikau dar oro uoste: man priklauso dešimt absoliučiai tingių ir saulėtų dienų.

Iš pradžių tiesiog atsipalaiduoju ir mėgaujuosi paplūdimiu: skubėti nėra nei kur, nei ko. Pačios Hurgados tyrinėjimams užtenka pusdienio – susidaro įspūdis, jog šis miestukas buvo pastatytas vien turistų užgaidoms tenkinti. Įkyrūs suvenyrų ir įvairiausių pramogų bei ekskursijų prekijai neduoda ramybės, todėl tik šypsausi ir žvairuoju kažkur į horizontą, be to, agentūros pagalba jau užsisakiau pasivažinėjimą keturračiais dykumoje, nardymą ir ekskursijas į Kairą bei Luksorą. Bet man smalsu, kaip visame šiame šurmulyje jaučiasi patys vietiniai. Suku į vieną iš daugybės parduotuvėlių, pareigingai apžiūrinėju plastikines piramidžių figūrėles ir kalbinu pardavėją: nejau nevargina nuolatinė europiečių apgultis? Paaiškėja, jog Saidui turistai jau senai tapę savais. Jis kilęs iš nedidelio pietų Egipto kaimelio, kuriame liko didžiulė šeimyna – šešetas brolių ir trys seserys. Saidas vienintelis turi darbą; jis tikisi, kad bent vieną brolį pavyks išleisti į universitetą. Jam keista, kad europiečiai šitaip pamišę dėl saulės ir visiškai netaupo vandens. Saidas laisvai kalba angliškai ir rusiškai, be to, nuolat mėgina išmokti bent pasisveikinti kiekviena kalba – pasak jo, taip turistai noriau perka suvenyrus. Išmokau jį pasakyti ‚labas‘, susimoku už mažutį akmeninį skarabėjų ir nusprendžiu, jog laikas imtis vakarinės dalies.

Hurgada tiesiog kimšte prikimšta barų ir naktinių klubų, tad suku į vieną iš beach party reklamuojančių  barų prie pat viešbučio. Kaip ir visur kitur, vakare čia vyksta šou programa – šokėjų pasirodymas. Iš pradžių viskas atrodo ne itin skoninga ir šiek tiek juokinga, bet galiausiai pasiduodu rytietiškai vakaro atmosferai, gurkšnoju vietinį alų ir pro svajingus kaljano dūmus stebiu kažką panašaus į besisukančių dervišų šokį, lydimą arabiškų melodijų.

Sekantį rytą iš lovos išverčia žadintuvas: metas nardymo pramogoms. Raudonoji jūra nardytojams yra tarsi stebuklinga žaidimų aikštelė: dėl nepaprastai tyro vandens čia galima grožėtis fantastiška jūros dugno augmenija, koralais ir ryškiaspalvėmis žuvimis. Linksmų plaučių egiptietis nardymo instruktorius laužyta anglų kalba praveda saugumo kursą, visi persirengia nardymo kostiumais, ir pirmyn: ilgai nesismulkinant naujai iškepti nardytojai vienas paskui kitą it peraugusios varlės šoka į vandenį. Kadangi niekuomet prieš tai nardžiusi nebuvau, pasijuntu lyg atsidūrusi kitame pasaulyje: jūros dugnas tiesiogine to žodžio prasme gniaužia kvapą.

Visą dieną praleidus laive ir jūroje norisi...dar daugiau saulės ir jūros, todėl suku atgal į viešbučio paplūdimį. Besimėgaujant saule mane užkalbina vietinis gidas ir pasakoja, kad Egiptas šiandien -  nepaprastai pasikeitęs, šalis tapusi šiuolaikiška ir moderni. Parodau jam nuo galvos iki kojų į juodą apsiaustą įsisupusią moterį, kurios vyras ir sūnelis vienais šortais taškosi vandenyje. O, sako gidas, jie veikiausiai iš kokio kaimo, mes tikrai neverčiame moterų dėvėti čadrų, Egiptas – tai Afrikos moderno žiburys. Nesiginčiju, bet patyliukais stebiuosi egiptietiškais kontrastais: viena vertus, šalis iš tiesų stengiasi neatsilikti nuo dvidešimt pirmojo amžiaus, o kita vertus, konservatyvių pažiūrų musulmonai čia vis dar turi svarų žodį.

Toliau mano sąraše – ekskursija po Kairą ir Luksorą. Nesu didelė architektūros žinovė, tačiau pamatyti Egipto piramides, mano galva, yra tiesiog privaloma. Kelionė autobusu dar labiau atveria akis apie tai, kaip kone kas minutę keičiasi Egipto veidas: kelias bėga per beribę dykumą, kurioje tik kartais sušmėžuoja piemenų siluetai, o vos įriedėjus į Kairą ausis tiesiog užgula miesto triukšmas. Eismo taisyklės čia, žinoma, niekam neįdomios, o gatvėje lygias teises turi tiek automobilis, tiek raitelis ant asiliuko ar kupranugario.

Vis dėlto piramidės ir sfinksas, net apsupti turistų ir gatvės prekijų šurmulio, tiesiog sukrečia. Ne veltui Napoleonas savo kareiviams yra pasakęs : ‚vyrai, į mus žvelgia šimtmečiai‘. Iš tiesų, stovint priešais Egipto piramides ir didingąjį sfinksą nejučiomis pradedi galvoti apie laiko smiltis ir kažką nenusakomai slėpiningo...Panašus įspūdis susidarė ir Luksoro šventykloje, Karalių slėnyje ir Hačepsutos šventovėje. Vis dėlto tai, ką vaizduotėje sugeba pažadinti Kairas, yra nepakartojama.

Grįžus į Hurgadą vakarus toliau leidžiu su kaljanu ir arabiška muzika, o dienas – prie Raudonosios jūros. Mėgaujuosi įspūdžiais, saule ir fantastišku egiptietišku maistu, ir rodosi, jog galėčiau čia praleisti dar bent mėnesį. Paskutinį vakarą nusprendžiu leistis į nuotykį dykumoje: išnuomotais keturračiais motociklais lekiame aplankyti beduinų.

Labai greit paaiškėja, kad degu Šumacherio aistra: keturratis motociklas dykumoje, kur nėra nei kelių, nei kelių eismo taisyklių, yra puikiausia pramoga. Net nepajuntu, kaip, keldami dulkes, įsiveržiame į beduinų kaimą. Gidas vedžioja po besišypsančių kupranugarių bandą, juodais šydais pasidabinusios moterys kepa paplotėlius, o vyrai kuria laužus. Vakaras prabėga klausantis klajoklių legendų, būgnų muzikos ir arabiškų dainų. Suprantu, jog šie beduinai veikiausiai gyvena nebe iš kupranugraių karavanų, o iš turistų, ir su nuožmiaisiais berberais greičiausiai nebeturi nieko bendra; vis dėlto iliuzijai pasiduoti nesunku, o ypač tokią žvaigždėtą dykumos naktį tarp kibirkščiuojančių laužų.

Kad ir ką beveiktum - ilsėtumeisi, lankytum istorijos ir architektūros paminklus ar ištisai mirktum Raudonojoje jūroje – Egiptas abejingų nepalieka. Ta dešimtis dienų prabėgo daug greičiau, nei man norėjosi, tačiau iš Egipto parsivežiau ne vien mažajį žaliąjį Hurgados skarabėjų, bet ir kažkokį nepaaiškinamą ilgesį laikui, smėlio smiltims ir žvaigždėtoms beduinų legendoms."